BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

I AM BORING

Mano terapeutė sako, kad jeigu reikėtų rinktis sutrikimą, ji taip pat rinktųsi būti neutoriku, kad neurotiku būti - tai geriausia, kaip žmogus gali būti sutrikęs.

Jau kurį laiką galvoju KonMari metodu sutvarkyti sau nuobodulį, išdėlioti jį į tam tikras talpyklas, gal kažką išmesti, o gal kaip tik padalinti. Tai šiuomkart aš jį išrašysiu.


Kartais būna toks nuobodulys.

Jei norėtume jį įpaišyti skalėje nuo “meh, geriau pažaisiu CandyCrush” iki kiekvienos šermenyse aptarinėjimos numirėlio rankų, batų ar rūbų klostės, šis nuobodulys nusėstų kažkur viduryje, jei išvis įsipaišytų.

Šitas nuobodulys - labai neurotiškos asmenybės su OCD prieskoniukais sekmadieninė sąmonės būsena, kai visko tiek daug, kad tiesiog reikia pasimasturbuoti ar pamiegoti. Ar masturbuotis bemiegant, sąmoningam sapne, kai, supratęs, jog pasekmių nebus, tiesiog įsiprašai pas pažįstamą, anapus kažkodėl dirbantį taksistu, į mašiną ir paprašai, kad tave paliestų, įsivaizduodama, jog taip suteiksi jam dovaną, o realiai (na, kiek čia realiai) jis atsisako ir ant galinės sėdynės labai greitai, kaip esi gerai išmokusi (negalima užsimerkti) patenkini save ranka ir iš malonumo tuoj pat nubundi, kad eilinį kartą nusistebėtum, koks nuostabus dalykas yra sapnai ir kaip realiai tai priima kūnas.

Šitas nuobodulys toks, kokio aš niekada nesuprasčiau, kaip žmonės išvis gali patirti. Juk tiek yra ką veikti. Aš nespėju daryti sąrašų, play- ir wish-listų, ką pažiūrėti, paskaityti ar suklausyti - tiek visko visi kepa, čirškina ir tiek man viskas įdomu. Arba taip tik atrodo. Arba aš tiesiog išgyvenu FOMO (Fear Of Missing Out). Realiai, aš tiek banalus šių laikų paauglys ir žmogus, su juokingu attention span’u ir priklausomybe nuo scrollinimo, kad dar juokingiau yra kasdien pagauti save galvojant apie savo - ypatingos snaigės - išskirtinumą.

[nykštys gydytojo kabinete: I THINK I OVERDOSED SCROLLING. ]

Man nereikia nė austėjos suprasti, jog nuobodulys gali būti gerai iki kažkurio momento. Aš tvirtai tvirtai (taip, kaip mano vaikinas imdavosi savo rankos darbo, kad susigadintų sau ejakuliaciją (vad. death grip)) įsitikinusi, kad, pvz., vaikams, nuobodžiauti yra būtina: tada jie būna kūrybingesni, leidžia sau prisikurti dalykų, istorijų ir įdomių veiklų. Aš, kadangi mokykloj kūrybingumo (kaip mano vidinio kritiko bendravardis su partneriu sako) buvau ATmokyta, nuobodulys trenkia mane kažkur į seno dvaro N. Akmenės (ar Kudirkos Naumiesčio) rajone rūsius ir kaskart verčia suabejoti savo egzistencija.

[-Ar taip sakė tėvukai, kad gyvenimas bus? Kad nuobodus?

-Ne! Sakė, kad bus labai sunku, reiks daug ir sunkiai dirbti, visi meluoja ir šiaip, gyvenimas, vaikelis, tai jokia čia linksmybė. ]


Augant man labai trūko refleksijų į mano jausmus, todėl prasmė kai kuriems žodžiams man paaiškėjo nei per anksti, nei per vėlai - dvam kelių. Iš esmės aš esu pasiruošus dar daugkart nustebti, tai tikrai nesakau, toli gražu, kad jau suprantu ką reiškia tie visi žodžiai apie jausmus, bet mielai pasidalinsiu keliais atradimais.

Visai neseniai staiga išsiaškinau, kad didžiausią spektrą jausmų aš kišu į plastikinę Ikėjos dežę, ant kurios markeriu užrašyta PYKTIS, kaip, pavyzdžiui, paprastą ginčą - tai man jau pyktis, jei kalbi su manim kitu tonu -, o ir įsiūtis ir įtūžis (ak, kokia nuostabi kartais ta lietuvių kalba) iki šiol nuo pykčio irgi mažai tesiskyrė, kolei supratau, kad realybėje dažnai aš ne tiek pikta kiek siuntu.

Pačios geriausios mamos yra mokamos mamos. Arba vaikinų mamos. Kepti bulviniams blynams, ta prasme.

Su nuoboduliu susipažinau vieną vasarą Ispanijoje, kur drbau aukle, o vyresnių draugų kompanija, savo patogumui, visąlaik kalbėjo katalonietiškai (dėl to jų nekenčiau, nes visos mano ispanų kalbos pastangos jau sulig pasisveikinimu iki galo subliūkšdavo kaip prastai pripūsti balionai ant jų prisėdus).

Man buvo kažkaip negera, negera, niekaip neradau vietos, ir staiga supratau MAN JUK YRA NUOBODU. TAI IR YRA TAI. Ir, prisiekiu, tai buvo pirmas kartas mano, šiaip jau, turtingame (mintimis) gyvenime, kai supratau nuobodulį ar taip stipriai jį pajutau. Nusistebėjimas tokio paprasto ir įprasto dalyko naujumu mane nutrėškė, bet tuo pačiu atvėrė areną supratimams apie naujus jausmus, galimus jų vardus ir aibę, galybę! kasdienių žodžių, kurių reikšmių aš nežinau.

Mano blogas toks populiarus, kad būtinai palinkėsiu pabaigai visiems atradimų džiaugsmo.

Čia visiems, kurie klausia komentaruose, atsakau, kodėl pasirinkau tokį slapyvardį (boya):

Lietuvoje turime turėti slapyvardžius, nes mūsų tiesiog per mažai, todėl mes kaip vienetai, turėdami prigimtinč paslapčių turėjimo ir norėjimo turėti teisę, esame tiesiog per reikšmingi (juk būtinai tavo pusesserės vyro tėvai vienam kaime, toj paęioj gatvėj ar net troboj, gyveno kartu su tavo dabartinio deito seneliais ir tuomkart jau žino ar greitai galėtų sužinoti jautriausias, kvailiausias ir skaudžiausias ne tik pirmojo tavo bučinio istorijas, bet ir giminės vyrų linijos klaidas. Kas yra nu, KODĖL?!. )

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą