BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

velniam čia reikia

2013-08-11

“Viską ką mes sugalvojam tūkstantį kartų jau buvę” - rašė A.Marčėnas. nuo to ir sunkiau, ir lengviau - kaip pažiūrėsi. “Skiriasi gal tik detalės arba žiūrėjimo taškas”.
gera, kai dalykui būna sukurtas kūrinys. aš, sandėliuotoja ir kolekcionierė, ilgai galvojau, kaip kiekvienam procesui/įvykiui/situacijai reiktų sukurti po apibūdinantį kūrinį, ir nebereiktų šnekėtis. nes šnekėtis labai daug trunka. ir situacijų mažiau negu žmonių. ir viskas būtų sutvarkyta.

šiandien 8 kartus važiavau viešuoju transportu. nesirengiu nieko sakyti apie naująją sistemą ar jos sudarytojus. iš vieno miesto galo teko net tranzuoti, nes vienintelis autobusas važiavo kartą į valandą ir aš kaip tik papuoliau į tą plyšį. laimei, buvau su dėkinga balta suknele ir panašaus atspalvio plaukais. visą dieną vien važinėjau ir pasirašinėjau, o sutvarkiau tik 2 iš gausybės reikaliukų. nebrangus brangus Vilniau…
vaikystėj grožėdavausi teta, kai važiuodavome ‘tvarkyti reikaliukų’ - atvažiuoji, susitinki su kažkuo, duodi kažką, pasišneki, pasišypsai, ir reikaliukas sutvarkytas. važiuoji kitur. teta net turėjo ‘kyšių krautuvę’ - ten geros kavos, saldainiai, sūriai, vynai. neseniai pagavau save jau mokančią šitą socialinį žaidimą be didelių vidinių pasipriešinimų/gėdų/nejaukumų.
aš taip pykstu ant visuomenės kontrolės, bet vis vien žaidžiu: kaip reikia daryti, kokiai grupei priklausyti, reikia ir flirtuoti, vaike. ir išsišokančiujų nemėgstu. kita vertus, privalu rėkti tyruose, kad tave išgirstų ir pripažintų egzistuojančiu. ar gal ir šiaip pripažins? ir kodėl geriečiams nesiseka? viskas tikra ir viskas ginčytina.
bet esu tikra, kad net ir iš paskos eidamas miško takeliu, rasi savo grybą.

PLIUS, čia labai svarbu: aš supratau, kodėl vyksta autobuso ‘bet šiandien kaip tvanku’ pokalbiai:
žmonės iš tikro labai nori bendrauti, jiems niežti liežuvius ir spengia ausys, bet nelabai yra apie ką, todėl jie dainuoja, ką mato. ant šito žaido nebepykstu

Rodyk draugams

kuo mes buvom, kuo mes likom

2013-07-26

laikašvaistys, o kam viskas,
tu nusiveži mane, parodai tėvams - tai jau daug, bet kam
mes važiuojam į taliną
gal net trinties nėra
bibliotekoje murakamio veikėjas tas, skaitei

kai visi pikti, tai tavo rytmečiai tokie
kundera kastaneda keruakas storpirstis šinkariuko pirštai
aš paliksiu tau dėmių
bet tu vaidink, kad kontaktas čia, viską
ar gal net nevaidink
ant drobių viskas yra
o astrologė melavo
let’s make transatlantic love
aguonos
gerklėj erškėtuogės
aš naktim filosofuoju apie gyvenimą intelektualioje kompanijoje
ne kosmose, su žmonėm
koks tavo kosminis vardas
lego žmogus
o kodėl tas mėnulis taip toli
man dar tiek žolės apmyžt
žinai, raudonodi, gal ir pasikeitė kažkas po tavęs
kai praradau tą
nauji vaidmenys
o ateisi ketvirtadienį
o tu toks užsimerkęs, kad nejauti
sraigė su beisbolo lazda
ne, neskaičiau
ne, čia ne tabu, tai praeis
dar yra du metai, du saldūs metai
bet o kam viskas?
viskas yra įmanoma ir viskas ginčytina
antradienis nebus amžinai
kažin ar meksikoj kitaip
ir tie, kur turi daug draugų, ar tikrai neturi nieko
ir kas ką turi, jei nėra laiko
jei nieks net savęs neturi
kiek pilnaties, kiek chaoso
sako, pasaulis iš chaoso susikurė

Rodyk draugams

amžinybė ir niekada

2013-07-18

mes važiuojame labai greitai, vėjas ūžia ausyse, kraujyje malonus adrenalinas.
as sėdžiu gale, viduryje, stebiu kelią.
vaizdas akimirksniu sulėtėja:
priešais važiuojančiam baltam universalui kelią užkerta dviratis.
jis staigiai stabdo, mes irgi, matau sutraiškytus kūnus, tėvus ligoninėj, prie karsto,
laikraščių antraštes -
mes stabdymo kely, jaučiu, kaip alpstu, aplinka blunka,
garsai tyla, plūduriuoju

ir aš niekur.
juodoje klampioje erdvėje. ten nėra nieko - sienų, atstumų, juslių, laiko.
su manimi tik sąmonė, mes kitoj dimensijoj. suprantu, kad arba miriau,
arba pramerksiu akis reanimacijos skausmuose. tik jokio bum nepamenu.

aš pabuvau niekur

ir pabudau, viena mašinoj, kažkur ties elektriniu piemeniu, nuleidus
kojas ant pedalo ir taip įsijungus signalizacijai

Rodyk draugams

apie visą pasaulio liūdesį ir vienišumą

2013-07-06

brangus pasauli,
nebežaiskime asociacijų žaidimo.
kiekvienas round’as man paduoda laviną trasoje saulės rezginys - ryklė, ir apima burbuliuojantis šleikštulys.
galvoje taip negera, kad net kūną pykina. ir nei kur dėtis, nei nors kam į akį įdurt, kai tamsu. todėl ir apžergiu storą antklodę tvankią naktį, taip vidinės rankų pusės niežti. ir feisbuką įsijungiu, jau kaip ir ryšy aš, pasauly, a-ūū, dalyvauju

o kodėl puolamasi į religiją, kai negera? religijos jausmiškai juk tamsesnės už blogį - mistiškos, nepažintinos, svetimos. ir dievams vieniša, vieni vargšeliai vyrai pasodinti sėdi…

liūdniausia žmonių grupė man atrodo vidutinio amžiaus vyrai. jie turi tokią ramybę, sumaišytą su kartėliu, kad jie prasti sutuoktiniai, vyrai, tėčiai, jiems jau penkiasdešimtpenkeri, jie dar pasiilgę savo mirusių motinų, o dar neturi jachtos. aš net suprantu, kodėl jie geria. ir aš gerčiau
ir kiek yra liūdesio ir ilgesio kolektyvinėj pasąmonėj, tai jie visi tose maudyklose ir sumirkę.

ir viskas man atrodo liūdna. moterytės mėsos turguj, valančios kirvukus, nepabaigtas statyti, bet jau apipieštas, namas, pernokusios avietės, apsunkusios krintančios į dilgėles, girti pavargę diedukai skrudinto cukraus spalvos veidais prie kiosko, apšepę akiniuoti IT specialistai su pilkais džemperiais, pusryčiaujantys Soul Box’e, apdulkėję kaimukai su vyniotiniais ir kyšančiais svogūnų laiškais iš pintų krepšių traukinių stotyje, susikūprinęs kaimynas narkomanas su žaliai violetiniu devyniasdešimtųjų sportiniu kostiumu, jaunų senelių nuotraukos ant pianino, pradedančios vysti ir kvėšti motinos.
nėra linksmų vietų, nes visur yra žmonių. ir jie skaudžiai nuobodūs. ir dar kaip Hesse sakė man, niekam juk neįdomūs dirbantys žmonės, visiems rūpi veltėdžiai.
***
myliu tave, bet save, nes visa meilė yra savimeilė
kaip save mylėti
kai karalius nuo sosto nuverstas, o nieks nebeužkopia

Rodyk draugams

ne pinigai valdo pasaulį

2013-06-27

Jungas man sakė, kad pasąmonėje yra du dalykai: seksualumas ir agresija.
jis taip įtikinamai sakė, kad netrukus po to visur tą tik pradėjau tematyti.
pradėjau sieti dalykus, taškelius, ir dar viena klišė (pasirodo, vedanti ne tik į suaugėlio siauraregiškumą) man atsivėrė kaip gėlė - viską žmonės daro dėl sekso.

dar mokykloje vienas vaikinas prisipažino, kad perka drabužius, kad patiktų panelėms. laikėm jį švelniu nevertu dėmesio silpnapročiu ir pasipiktinom - kaip jis taip sako, juk sau perki, kas čia per šventvagystė.
ir štai aš praregėjau - tu VISKĄ DARAI, KAD SURASTUM MEILĖS. viską. rengies, dažais, keliauji, eini į barą, eini į koncertą, eini pasivaikščioti, sportuoji, sveikiau maitinies, balini dantis, dvasiškai tobulėji…

ir visai ne veltui tautosakoje tas ‘pas mane jau atjojo jaunikaitis ir jau skina rūtelės, žėk, tik neapsidegink, bernužėli’, yra taškas, esminis lūžis, viskas pasikeitė, tai labai svarbu. ir, ačiū Dievulėliau, nelikau senmergė.
kas pasikeitė ar?

ar aš gal išradinėju dviratį? gal sakysite, juk tokia tvarka, taip vyksta pasaulis? o kas taip sugalvojo, pasakykite man? o iš kur tos taisyklės?

nėra tvarkos. nėra. viskas tik istorijos atsitiktinumų (ir šitos sąvokos išties nėra, bet ji aiškiausia) pasekmės. ir nieko mes nežinome. ir niekada nežinosime tiesos

tad galim grįžti į svajones, kad PASĄMONĖJ YRA KAŽKAS MISTIŠKO. tai malonios mintys. tarsi mes kažką turime. slapta. kiekvienas, ir kartu. taip, kaip kiekvienam paglosto širdį “aš matau, kad turi potencialo”, nes juk turi, visi mes turime, branguti

sąmoningų sapnų

Rodyk draugams